2008 griaudėjom su Groove Armada, Fools Garden, Tricky ir festivalį aplankė 12 000 festivalininkų. Buvo ne taip gerai, kaip pirmaisiais metais, bet jautėme, jog tai tampa labai gera tradicija ir kito festivalio apleisti nevalia ir būtų didžiulis nusikaltimas.

Praeitais metais kaip iš kiauros vonios bėgęs vanduo nesugadino nuotaikos ir festivalis buvo vienas iš tų, kuriame šokti šlapiam su guminiais batais ir grįžti į drėgną palapinę miegoti buvo vienas malonumas. Šlapiasis 2009-tųjų „B2G” buvo pilnas drėgnų įspūdžių, kuriuos dar kartą norėtųsi patirti. Šie metai, akivaizdu, jog nenusileis kitiems fesitvaliams, vien ko verti „Empire of the sun“ ir jų pasirodymas festivalyje.

Važiuojam būtinai!

P.S. Po festivalio įspūdžiaisi pasidalinsime čia

Aktyvus naktinės kultūros veikėjas, atsikraustęs iš salos, kurioje gyvena daug tautiečių, Mark Splinter atidaro naują vietą Vilniuje – „48 Cechas”. Neilgai pavubęs senolio „Gravity“ vadybininku, Mark‘as imasi kepti cechą. Šioje vietoje kažkada buvo įsirengusi duonos kepykla,tačiau nuo šiol čia pradės šeimininkauti miesto naktinio gyvenimo vilkolakiai, šikšnosparniai ir plaštakės.

Cechas yra įsikūręs netoli jau daugeliui naktinėtojų pažįstamo „Lofto“, kurio sienos naktimis suvirpa vis dažniau ir dažniau. Ir tie virpesiai darosi vis tvirtesni ir geresni. Panašu, jog industrinės miesto erdvės kuo toliau, tuo labiau trauks žmones. Mes linkime daug gerų idėjų ir parodyti tai, ko dar nesame matę.

Galbūt kažkam tai visai jauki ir maloni vieta gurkšnoti vyną, turbūt net padoresnio vyno toje vietoje nerasite, bet… Akivaizdžiai naktimis veikianti “vyninė” buvo tapusi vienu iš tų Vilniaus vietų, kur bet kuriuo paros metu gali nusipirkti alkoholio, bet visų pirmą reikės perlipti girtus, agresyvius ir kitus nemalonius piliečius. Ši vieta nuo šiol alkoholį galės pardavinėti tik nuo 8 iki 22 valandos, tokį sprendimą priemė Vilniaus miesto taryba.

Kuo bus mažiau tokių vietų, kuriose pigiai ir nieko nevaržomai žmonės galės pirkti alkoholį naktimis, tuo dažniau žmonės persikels į normalius naktinius barus ir nevažinės girti pasipildyti atsargų. Tikrų tikriausiais alkoholio vartojimo kultūros skatininimas.

Nuo praeitos savaitės jau pradėtas rodyti pažindinamasis filmukas apie Lietuvą ir Vilnių. Kelionių mohikanas šį filmą suks trejus metus, jis bus parodytas mažiausiai 150 kartų. „Travel Channel“ turintis 75 milijonų žiūrovų auditoriją apie Lietuvą papasakos nemažai daliai ir tų, kurie apie ją iki šiol net nebuvo girdėję arba matę jos pasaulio žemėlapyje. Po tokių vaizdų galbūt susigundyčiau apsilankyti Vilniuje ir Klaipėdoje. Būtent Klaipėdos vaizdas paliko didesnį įspūdi. Ką jūs manote apie šį reportažą?

Kartu Vilniaus blaškantiems pakeleiviams pasiūlau užsukti į parodą „Los Caprichos“. Ši seriją sukurta 1799 m., tačiau aktualumo ji nepraranda ir šiomis dienomis. Tai vienas iš tų menininkų-genijų, kurio kūriniai išlieka aktualūs beveik amžinai. Šis menininkų tipas man labai patinka, nes tai lengvai suprantamas menas, kuris nereikalauja papildomų žinių apie kūrimo laikmetį, stilių ir kitas subtilybes. Grafikos darbuose pašiepiamos amžinos žmonių ydos: godumas, ištvirkimas, veidmainiškumas. Vaizduojami žmonės, kurie išduoda vienas kitą, klastūnai ir melagiai.

F. Goya yra vadinamas vienu svarbiausiu grafikų pasaulinės dailės istorijoje. Po kiekvienu darbu esančios sentencijos vertos susimąstymo. Nejučiomis norisi nusirašinėti beveik kiekvieną pamokymą esantį po kūriniais. Tai viena iš tų parodų, kurios neaplankyti tikrai nėra pats geriausias sprendimas. Į parodą galite užsukti iki gegužės 18 dienos.

Švediškas stalas. Apie tai pagalvoju kuomet žiūriu į šiaurėje įsikūrusią Švediją. Įdomu, bet iš tiesų šis terminas atsirado šioje šalyje, o jo kilmė gana aiški: pasaulyje žinomas terminas „švediškas stalas“ kilo senais laikais, kai iš retai apgyvendintų apylinkių susirinkdavo svečiai ir juos reikėdavo greitai pavaišinti. Tuomet ant didelio stalo būdavo išdėliojami patiekalai ir kiekvienas galėdavo pasirinkti, ką valgyti.

Bet šį kartą nekalbėsime apie Švedijos virtuvę, nes užsukę į Stokholmą 5 valandom pagailėjome laiko mėgautis kepsniais, žuvimi ar kopūstiniais balandėliais. Tiesa, švedai turi patiekalą labai panašų į lietuviškus cepelinus, kuris vadinasi „kroppkakor“. Kitą kartą besilankydami Švedijoje būtinai pamėginsime jų virtuvės subtilybių.

Pusdienis šaltame ir vėjuotame Stokholme prabėgo labai greitai. Besižvalgant į karalių miesto pastatus, didingai stovinčius prieš tave, pasijauti lyg XVI amžiaus kilmingasis, vaikštantis po savo apylinkes. Miestas kerintis ir didingas. Pastatų stilių ir panašius dalykųs susijusius su architektūra paliksime tiems, kas tai išmano. Tik galiu pasakyti, jog kartu keliavęs architektas  žagsėjo ties kiekvienu naujai išnyrančiu pastatu. Jo jie niro ir niro. Žakt, žakt.

Švedijos sostinė yra pastatyta ant 14 salų. Taigi Stokholmas nusėtas tiltų, kurie jungia šias salas. Nuo aplink supančio vandens, žiemą mieste šaltis yra labai drėgnas ir tai tikrai nėra pats maloniausias šalčio pojūtis. Tačiau, panašu, jog Stokholmo gyventojai yra prie to pripratę ir jiems tai nė motais.

Vaikščiojant senamiesčio gatvėmis galima pastebėti be galo daug kavinių, kuriose gausite išgerti kavos ir suvalgyti kokį nors šokoladinį skanėstą. Švedai yra antra Europoje šalis, daugiausiai suvartojanti kavos. Galvojate, jog pirmoje vietoje patogiai įsitaisę espresso gurkšnoja italai? Turiu nuvilti: daugiausiai kavos Europoje išgeria Norvegai. Štai skaičiai palyginimui: vienam norvegui tenka 10,6 kg kavos, švedui – 9 kg per metus. Italas per metus vidutiniškai išgeria 6 kg kavos. Lietuvoje vienas gyventojas per metus išgeria apie 2 kg kavos. Taigi, kavomanai Stokholme bus pamaloninti.

Taip pat pastebėjome, jog Stokholme yra daug šunų, žmonės šioje šalyje mėgsta juos ir net siaučiant pūgai vaikšto su savo augintiniais. Tarpugatvėse pilna apsnigtų ir senai benaudotų dviračių, keista, nes miestas yra gana kalvotas, bet dviračių matėme tikrai nemažai. Turbūt ši transporto priemonė Stokholme skirta nedideliems atstumams įveikti, nes iš vieno miesto galo važiuojant į kitą reiktų įveikti be galo daug kliūčių: kalnai, tiltai, pėstieji…

Pastebėjome, jog mieste labai nedaug bažnyčių, taip yra todėl, jog didžioji dauguma švedų – evangelikai Liuteronai.

Užsukus į parduotuvę labai nustebome pamatę prie vaisvandenių stovintį „Julmust“ gėrimą. Tai yra švediškas gėrimas, kuris būna pardavinėjamas tik kalėdiniu periodu. Šio gėrimo gruodžio mėnesį švedai išgeria 45 milijonus litrų (Švedijoje gyvena ~9 milijonai gyventojų). Tik jį pamatęs stvėriau nuo prekystalio. Tiesa, skonis nenustebino, labai panašu į kokokolą sumaišytą su žaliųjų devynerių trauktine. Tik visa tai be laipsnių.

Dabar išsikrauname lagaminus ir laukiame kovo mėnesio kelionės į Prancūziją, kurioje būsime ilgiau ir turėsime daugiau ką papasakoti.

Nors dauguma didžiųjų blogų ir visa kita internetinė laikraštija bent šiek tiek užsiminė apie Andriaus Užkalnio knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, jausiuos neatidavęs duoklės miestui jei neparašysiu apie šią knygą savo nuomonės. Knygą nusipirkau ir perskaičiau bemaž praėjus porai dienų po jos išleidimo, nes Užkalnio žodžių rokiruotes, matus ir šachus pamėgau jau nuo „Istorijų“ žurnalo (pirkti buvo verta vien dėl žurnalinio skirtuko ir Užkalnio kelionių dienoraščio, neretai didingai pavadinto „Eskperto žvilgsniu“ arba „Pasaulis po kojomis“). Neraudu krokodilo ašaromis, bet šiek tiek gaila, jog nerandu „Istorijų“ atitikmens. Galbūt „Miesto IQ“ šiek tiek dar užpildo tą potuštę publicistinę žurnalinę nišą. Bet mes ne apie tai.

Nors esu labai nedaug paliestas emigracijos taifūno, kuris susiurbė į Angliją visą Lietuvos šviesuomenę ir inteligentiją, ir vėliau juos privertė dirbti pilkus ir dar tamsesnius darbus, bet ta šalis man patinka. Ji yra kitokia, o į kitokius žiūrime arba su panieka, arba su derama pagarba, bet abejingi jiems neliekame, dėl šios priežastis ta šalis man patinka. Į Angliją žvelgiu su pagarba. Nes tai šalis, kuri nebijo būti kitokia, atvirkščiai – jie tuo didžiuojasi.

Knygą skaičiau jau pabuvojęs Anglijoje ir daug dalykų pasidarę žymiai aiškesni, todėl verta perskaityti tiek jau buvus emigracijos siurblyje, tiek ketinant ten keliauti. Svečiuojantis Anglijoje gyvenau tipiškame Londonietiškame ankštame name, kuriame karšto ir šalto vandens čiaupai buvo atskirai. Kodėl namai tokie maži, kodėl čiaupai išsižadėję vienas kito ir kodėl anglo kiemas mažesnis už lietuvio tamsųjį kambarį – visus paaiškinimus rasite knygoje.

Autorius teigė, jog darė viską, kad knyga patiktų skaitytojams ir būtų lengva ją graužti, tačiau vieno, Andriau, nepadarei – didžiausias galvos skausmas skaitant yra išnašos. Pradžioje išnašos buvo vertos sustojimo skaityti viduryje sakinio ir akių nuleidimo į jas, tačiau keletą kartų perskaičius bereikšmes išnašas, spjoviau į jas ir skaičiau toliau nekreipdamas į tai dėmesio. Vėliau perverčiau tik išnašas. Visa kita tikrai yra padaryta beveik taip, jog net pamiršti, kad tik ką pradėjai skaityti knygą, nes ji labai greitai pasibaigia. Parašyta labai lengvu ir gerai skaitomu stiliumi, kuris bus suprantamas ir profesoriui, ir Vovai iš Pagėgių dirbančiam Londone užmiestyje.

Žinantiems autoriaus kandųjį stilių, gali pasirodyti, jog knyga pernelyg aksominė. Man trūko įžvalgumo ir paties autoriaus šiurkštesnio vertinimo bei įžvalgesnio padėties aiškinimo. Kai kuriose vietose yra juntama žinių arba laiko stoka išsiaiškinant vieną ar kitą įvykį. Bendrai ši knyga yra tikrai labai malonus ir vertas dėmesio skaitinys. Turbūt ne be reikalo knyga puikuojasi „Pegaso“ dešimtuko pirmoje vietoje (Andrius Užkalnis sako, jog visuose kituose knygynų dešimtukuose ji taip pat pirmoje vietoje).

Dabar einam skaityti Kurto Voneguto, laukti kitos Užkalnio knygos ir ateityje dar vieną kitą popsinę knygą iš Lietuvos knygynų tikrai nugriebsime.

Šios vietos idėja gana paprasta: čia galite atnešti knygas, kurias rekomenduotumėte perskaityti kitiems žmonėms ir toji knyga iš jūsų bus nupirkta. Taip pat čia pat vietoje galite pirkti kitų žmonių atneštas, rekomenduotas knygas, arba atsiversti, užsimesti koją ant kojos ir skaityti nežinomo žmogaus rekomenduotą romaną.

Vakar buvau užsukęs į „Mint Vinetu“, žmonių nebuvo, lentynose yra prikrauta knygų, tiesa nelabai daug, bukinistė (kavos virėja – barista, taigi čia knygų ir arbatos pardavėja – bukinistė) maloniai paaiškino kaip čia kas vyksta. Kai turėsiu daugiau laiko būtinai užsuksiu pasižvalgyti į knygas.