Nuo praeitos savaitės jau pradėtas rodyti pažindinamasis filmukas apie Lietuvą ir Vilnių. Kelionių mohikanas šį filmą suks trejus metus, jis bus parodytas mažiausiai 150 kartų. „Travel Channel“ turintis 75 milijonų žiūrovų auditoriją apie Lietuvą papasakos nemažai daliai ir tų, kurie apie ją iki šiol net nebuvo girdėję arba matę jos pasaulio žemėlapyje. Po tokių vaizdų galbūt susigundyčiau apsilankyti Vilniuje ir Klaipėdoje. Būtent Klaipėdos vaizdas paliko didesnį įspūdi. Ką jūs manote apie šį reportažą?

Stokholmo tunnelbana. Beveik kiekvienoje Stokholmo metro stotelėje yra menininkų instaliacijos ir jų kūriniai. Prie 100 Stokholmo stotelių rankas pridėjo 140 menininkų. Stokholmo metro sistema kartais yra vadinama ilgiausia pasaulyje meno galerija.

Miuncheno u-bahn. Miuncheno metro pirmą kartą pradėjo veikti tik 1972 metais, tačiau per tą laiką išsiplėtė iki 98 stotelių. Kadangi Miuncheno metro sistema yra gana jauna, tai buvo laiko pasimokyti iš kitų klaidų ir nedaryti jų patiems. Miuncheno metro stotelės yra gana erdvios ir taip pat papuoštos menininkų kūriniais.

Bilbao metro. Ispanija.

Bund tunelis. Šanchajus.

Dubajaus metro stotis.

Tokijus. Iidabashi station

Praha. Linija A.

Maskva. Komsomolskajos stotis.

Torontas. Muziejaus stotelė.

Barselona. Drassanes stotelė

http://www.designboom.com/weblog/cat/9/view/8346/subway-architecture.html

Ta proga pažiūrėkime į pačiose įdomiausiose vietose įsikūrusias „Starbucks“ kavines.

Apžiūrinėdamas Leonardo da Vinčio žymiausią paveikslą Mona Liza gali gurkštelti macchiato kavos čia pat, Luvro muziejuje.

Starbuks kavinė įsikūrusi prie pat Bostono miego sutrikimų klinikos.

Barselonoje Starbucks galite rasti prie pat Antonio Gaudžio nepabaigtos La Sagrada Familia.

Dubajuje Starbucks verda kavą viename iš prabangiausių prekybos centrų „Ibn Battuta Mall“ , kuriame lankosi dėdės ir tetos turintys daug nuliukų savo sąskaitose.

Švediškas stalas. Apie tai pagalvoju kuomet žiūriu į šiaurėje įsikūrusią Švediją. Įdomu, bet iš tiesų šis terminas atsirado šioje šalyje, o jo kilmė gana aiški: pasaulyje žinomas terminas „švediškas stalas“ kilo senais laikais, kai iš retai apgyvendintų apylinkių susirinkdavo svečiai ir juos reikėdavo greitai pavaišinti. Tuomet ant didelio stalo būdavo išdėliojami patiekalai ir kiekvienas galėdavo pasirinkti, ką valgyti.

Bet šį kartą nekalbėsime apie Švedijos virtuvę, nes užsukę į Stokholmą 5 valandom pagailėjome laiko mėgautis kepsniais, žuvimi ar kopūstiniais balandėliais. Tiesa, švedai turi patiekalą labai panašų į lietuviškus cepelinus, kuris vadinasi „kroppkakor“. Kitą kartą besilankydami Švedijoje būtinai pamėginsime jų virtuvės subtilybių.

Pusdienis šaltame ir vėjuotame Stokholme prabėgo labai greitai. Besižvalgant į karalių miesto pastatus, didingai stovinčius prieš tave, pasijauti lyg XVI amžiaus kilmingasis, vaikštantis po savo apylinkes. Miestas kerintis ir didingas. Pastatų stilių ir panašius dalykųs susijusius su architektūra paliksime tiems, kas tai išmano. Tik galiu pasakyti, jog kartu keliavęs architektas  žagsėjo ties kiekvienu naujai išnyrančiu pastatu. Jo jie niro ir niro. Žakt, žakt.

Švedijos sostinė yra pastatyta ant 14 salų. Taigi Stokholmas nusėtas tiltų, kurie jungia šias salas. Nuo aplink supančio vandens, žiemą mieste šaltis yra labai drėgnas ir tai tikrai nėra pats maloniausias šalčio pojūtis. Tačiau, panašu, jog Stokholmo gyventojai yra prie to pripratę ir jiems tai nė motais.

Vaikščiojant senamiesčio gatvėmis galima pastebėti be galo daug kavinių, kuriose gausite išgerti kavos ir suvalgyti kokį nors šokoladinį skanėstą. Švedai yra antra Europoje šalis, daugiausiai suvartojanti kavos. Galvojate, jog pirmoje vietoje patogiai įsitaisę espresso gurkšnoja italai? Turiu nuvilti: daugiausiai kavos Europoje išgeria Norvegai. Štai skaičiai palyginimui: vienam norvegui tenka 10,6 kg kavos, švedui – 9 kg per metus. Italas per metus vidutiniškai išgeria 6 kg kavos. Lietuvoje vienas gyventojas per metus išgeria apie 2 kg kavos. Taigi, kavomanai Stokholme bus pamaloninti.

Taip pat pastebėjome, jog Stokholme yra daug šunų, žmonės šioje šalyje mėgsta juos ir net siaučiant pūgai vaikšto su savo augintiniais. Tarpugatvėse pilna apsnigtų ir senai benaudotų dviračių, keista, nes miestas yra gana kalvotas, bet dviračių matėme tikrai nemažai. Turbūt ši transporto priemonė Stokholme skirta nedideliems atstumams įveikti, nes iš vieno miesto galo važiuojant į kitą reiktų įveikti be galo daug kliūčių: kalnai, tiltai, pėstieji…

Pastebėjome, jog mieste labai nedaug bažnyčių, taip yra todėl, jog didžioji dauguma švedų – evangelikai Liuteronai.

Užsukus į parduotuvę labai nustebome pamatę prie vaisvandenių stovintį „Julmust“ gėrimą. Tai yra švediškas gėrimas, kuris būna pardavinėjamas tik kalėdiniu periodu. Šio gėrimo gruodžio mėnesį švedai išgeria 45 milijonus litrų (Švedijoje gyvena ~9 milijonai gyventojų). Tik jį pamatęs stvėriau nuo prekystalio. Tiesa, skonis nenustebino, labai panašu į kokokolą sumaišytą su žaliųjų devynerių trauktine. Tik visa tai be laipsnių.

Dabar išsikrauname lagaminus ir laukiame kovo mėnesio kelionės į Prancūziją, kurioje būsime ilgiau ir turėsime daugiau ką papasakoti.

Nors dauguma didžiųjų blogų ir visa kita internetinė laikraštija bent šiek tiek užsiminė apie Andriaus Užkalnio knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, jausiuos neatidavęs duoklės miestui jei neparašysiu apie šią knygą savo nuomonės. Knygą nusipirkau ir perskaičiau bemaž praėjus porai dienų po jos išleidimo, nes Užkalnio žodžių rokiruotes, matus ir šachus pamėgau jau nuo „Istorijų“ žurnalo (pirkti buvo verta vien dėl žurnalinio skirtuko ir Užkalnio kelionių dienoraščio, neretai didingai pavadinto „Eskperto žvilgsniu“ arba „Pasaulis po kojomis“). Neraudu krokodilo ašaromis, bet šiek tiek gaila, jog nerandu „Istorijų“ atitikmens. Galbūt „Miesto IQ“ šiek tiek dar užpildo tą potuštę publicistinę žurnalinę nišą. Bet mes ne apie tai.

Nors esu labai nedaug paliestas emigracijos taifūno, kuris susiurbė į Angliją visą Lietuvos šviesuomenę ir inteligentiją, ir vėliau juos privertė dirbti pilkus ir dar tamsesnius darbus, bet ta šalis man patinka. Ji yra kitokia, o į kitokius žiūrime arba su panieka, arba su derama pagarba, bet abejingi jiems neliekame, dėl šios priežastis ta šalis man patinka. Į Angliją žvelgiu su pagarba. Nes tai šalis, kuri nebijo būti kitokia, atvirkščiai – jie tuo didžiuojasi.

Knygą skaičiau jau pabuvojęs Anglijoje ir daug dalykų pasidarę žymiai aiškesni, todėl verta perskaityti tiek jau buvus emigracijos siurblyje, tiek ketinant ten keliauti. Svečiuojantis Anglijoje gyvenau tipiškame Londonietiškame ankštame name, kuriame karšto ir šalto vandens čiaupai buvo atskirai. Kodėl namai tokie maži, kodėl čiaupai išsižadėję vienas kito ir kodėl anglo kiemas mažesnis už lietuvio tamsųjį kambarį – visus paaiškinimus rasite knygoje.

Autorius teigė, jog darė viską, kad knyga patiktų skaitytojams ir būtų lengva ją graužti, tačiau vieno, Andriau, nepadarei – didžiausias galvos skausmas skaitant yra išnašos. Pradžioje išnašos buvo vertos sustojimo skaityti viduryje sakinio ir akių nuleidimo į jas, tačiau keletą kartų perskaičius bereikšmes išnašas, spjoviau į jas ir skaičiau toliau nekreipdamas į tai dėmesio. Vėliau perverčiau tik išnašas. Visa kita tikrai yra padaryta beveik taip, jog net pamiršti, kad tik ką pradėjai skaityti knygą, nes ji labai greitai pasibaigia. Parašyta labai lengvu ir gerai skaitomu stiliumi, kuris bus suprantamas ir profesoriui, ir Vovai iš Pagėgių dirbančiam Londone užmiestyje.

Žinantiems autoriaus kandųjį stilių, gali pasirodyti, jog knyga pernelyg aksominė. Man trūko įžvalgumo ir paties autoriaus šiurkštesnio vertinimo bei įžvalgesnio padėties aiškinimo. Kai kuriose vietose yra juntama žinių arba laiko stoka išsiaiškinant vieną ar kitą įvykį. Bendrai ši knyga yra tikrai labai malonus ir vertas dėmesio skaitinys. Turbūt ne be reikalo knyga puikuojasi „Pegaso“ dešimtuko pirmoje vietoje (Andrius Užkalnis sako, jog visuose kituose knygynų dešimtukuose ji taip pat pirmoje vietoje).

Dabar einam skaityti Kurto Voneguto, laukti kitos Užkalnio knygos ir ateityje dar vieną kitą popsinę knygą iš Lietuvos knygynų tikrai nugriebsime.

Nesulaukus božolė butelių atkimšimo fiestos, penktadienį nutariau pateliuškuoti taurę kitą vyno. Pateliuškuoti ir pakilnoti. Nesukau galvos kur eiti, juk Vilniuje vyninių kaip karpių Maximos akvariume, žuvies skyriuje. Pasirodo, jog reikėjo ne tik pagalvoti, bet ir dar nuo vidurio savaitės staliuką užsirezervuoti:

Tappo D’oro – jei pavyks įsisprausti į vidų, išeisi numetęs bent 5 kg.;

La Boheme – tikriausiai didžiausias Vilniaus karpis, bet vietų nėra ir tuntas žmonių laukia kol gaus pateliuškuoti išsvajotojo prancūziško ar itališko vynuogių gėrimo;

InVino – pirmoje salėje akivaizdžiai nėra kur įsisprausti, net jei bandytum nueiti iki antrosios tai užtruktų pora valandų, lygiai tiek kiek kelionė automobiliu iki Šiaulių, o Šiauliai man nepatinka, taigi nusprendžiu nebandyti eiti iki kitos salės;

Franki – gyva muzika ir dar daugiau gyvų butybių norinčių jos pasiklausyti ir uždususi nuo vyno grafinų  ir sūrio nešiojimo padavėja mums ištaria “Deja, vietų nėra, galite palaukti”, tai mums nepasirodo geriausias variantas ir bandome keliauti po vyno šalį toliau;

In Spiritus – nesu šioje vyninėje buvęs, bet panašu, jog ir neapsirinku net jei ir būtų buvę laisvų vietų;

Vinchenso – tolimiausia, bet dar pasiekiama vyninė, kolegos buvę joje penktadienį pasakoja, jog laisvų vietų ten tiek daug, kiek saulės pastarosiomis dienomis.

Dar prisiminėme Saint Germain, bet nutarėme, jog ši vieta reikalauja didesnių finansinių išeklių – taigi patraukiame ratu atgal.

Alaus barai Vilniuje nuos seno gyvuoja ir ši mada tęsiasi iki šiol, tokios lietuvių tradicijos – alus ir cepelinai. Kokteilių barai taip pat gana senai Vilnių girdo ir vienas kitas užsidarydamas vis primena, jog jie dar niekur nedingo ir laukia tavęs šokiui iki pirmų gaidžių. Naktiniai klubai Vilniaus žemėlapyje užima nemažą dalį ir trauktis neketina dar ilgai. Vyninės – prieš kelis metus agresyviai išsišokusios naujokės, kurios giliai įstrigo į vilniečių širdis. Kas toliau? Manau, jog kitas etapas bus nedideli prancūziško boutique stiliaus barai, kuriuose galima bus užsisakyti ne tik Švyturio arba Kalnapilio, bet ir visame pasaulyje vertininamų populiarių alaus rūšių, taip pat nepamirštamas bus ir vynas, bei skanūs ir nebrangūs užkandžiai. Dar Vilniuje turėtų atsirasti itališkų (ypatingai populiarių Milane) aperitivo barų ir ispaniškų tapas barų (vienas toks turėtų artimu metu atsidaryti). Ir tai tikrai bus populiaru.

(Aperitivo baruose nuo 19 iki 21 val. užsisakius gėrimą galima vaišintis nemokamais užkandžiais ir valgiais, kurie būna pateikti ant baro)

Viena minutė po vidurnakčio, trečiąjį kiekvieno lapkričio ketvirtadienį, iš mažų kaimelių ir miestelių, daugiau kaip milijonas Beaujolais Nouveau vyno dežių pradeda savo kelionę per miegantį Paryžių į visas Pasaulio šalis. Taip pradedamas tūkstančių žmonių nekantrus jaunojo vyno atkimšimo laukimas. Paskelbiama geroji žinia: “Le Beaujolais Nouveau est arrivé!” (Beaujolais Nouveau atvyko! – pranc.). Taip prasideda vienas linksmiausių ir gyviausių ritualų vyno pasaulyje.

Šio ritualo šėlsme visame pasaulyje išgeriama daugiau kaip 65 milijonai butelių vyno. Jis virto pasaulinėmis lenktynėmis – varžomasi, kas klientams pirmasis patieks naujojo derliaus vyną. Beaujolais Nouveau gabenamas sunkvežimiais, laivais, lėktuvais, malūnsparniais, drambliais ar net rikšų vėžimėliais tol, kol pasiekia galutinį savo kelionės tikslą.

Tačiau šios tradicijos šiek tiek pasikeitusios ir vynas atkeliauja šiek tiek anksčiau, kad visas pasaulis galėtų po vidurnakčio atkimšti pirmuosius vyno butelius ir švęsti kartu su visu pasauliu.

Vynas gaminamas supaprastintos fermentacijos būdu, dėl to jį galima gerti praėjus jau šešioms savaitėms po vynuogių derliaus surinkimo.

Ketvirtadienį susiraskite savo mėgstamą vietą, kurioje jums galės pasiūlyti jaunojo božolė vyno ir švęskite kartu su visu pasauliu.

Jeigu kam nors teko lankytis Anglijoje (net neabejoju, kad giminių, draugų, pažįstamų saloje už Šiaurės jūros turi kiekvienas) – ko gero teko matyti populiariuosius pabus (angl. pub). Angliškas žodžis „pub“ kilo nuo žodžių junginio „public house“. Lietuviškai tai reikštų vieši namai, tačiau tai neturi nieko bendro su viešnamiu ar panašaus pobūdžio vieta. Greičiau čia reikėtų akcentuoti viešumos, publikos ar atvirumo žodžio „public“ reikšmę. Ši įstaiga būtent atsirado ir išpopuliarėjo dėl žmonių noro bendrauti ir nenoro vienišai gerti namuose.

Nuo kitų maitinimo įstaigų pabas skiriasi ne tik savo žodžių vertimo reikšme – lankęsi Anglijoje galėjo pastebėti ir gal net artimai susipažinti su unikalia pabo kultūra. Tiksliau reiktų sakyti su pabų nekultūra, nes jos ten tiesiog nėra. Anglai čia randa visišką laisvę ir aklai nutrūksta nuo grandinės. Seniausias pasaulio alkoholinis gėrimas liejasi ne upėmis, o ištisomis jūromis ir vandenynais. Tokį alaus gėrimo procesą pabuose propaguoja beveik kiekvienas jo lankytojas,o visa tai tęsiasi nei trumpai, nei ilgai – iki ryto. Neretai pradėję savo pasilinksminimo maratoną viename pabe – aplankę jų tuziną pabaigia kitame miesto gale.

Pabų pasirinkimas Anglijoje milžiniškas – čia jų yra apie 53500. Taigi vidutiniškai 950 Anglijos gyventojų tenka vienas pabas. Šis faktas parodo ne tik jų kiekį, bet ir tai, kad anglų pabų tradicijos yra itin gilios. Jos suformavo klientus, kurie esti labai skirtingi. Nors yra daugybė anglų (ir tikrai ne tik), kurie lėbauja ir keičia pabus su lyg kiekvienu nauju alaus bokalu – šios vietos turi savo nuolatinius lankytojus, kurie ir suteikia pabams ypatingo prieskonio.

Tokie žmonės ten ateina tarsi jausdamiesi priklausantys išskirtiniam žmonių ratui, susipažinti su dar nematytais ar tiesiog jaukiai pasėdėti prie baro šnekučiuojantis su barmenu. Čia jie visada jaučiasi laukiami, kas juos iš esmės stipriai ir traukia. Tačiau gera pabo publika, muzika, mėgstama alaus rūšis, stalo žaidimai ar tiesiog barmenas, tapęs draugu – lankytoją gali atvilioti ir iš kito miesto galo. Nes tokie dalykai paprastai tampa savotiška priklausomybe ir tradicija.

O jei jau užsiminėm apie pabų puikumą ir išskirtinumą – negalima nepaminėti įdomaus pabų istorijos fakto, kuris atsirado dar tuomet, kai dauguma pabų siūlydavo ne tik linksmai pašėlti, bet ir ilgiau užsibuvusiems, ar tiesiog užklydusiems, pernakvoti. Žodžiu, nakvynės paslaugos ir linksmybių vieta sudarydavo beveik tobulą kompleksą visiems anglams, ieškantiems pramogų. Tačiau su laiku nakvynės paslaugos buvo perleistos tikriesiems savininkams – viešbučiams. Bet tik praktiškai. Nes oficialiai pabai pasilikdavo viešbučio statusą. Kodėl? Škotijoje iki 1976 m. ir Velse iki 2003 m. sekmadieniais alkoholiu prekiauti galėdavo tik viešbučiai. Būtent todėl pabai ir rado kaip „apeiti“ jiems nepalankų įstatymą.

Įdomu tai, jog į daugumą pabų yra tiekiamas aukščiausios klasės alus t.y geresnis ne į kitas panašias vietas pvz. kavines ar restoranus. Taip pat iki 1970 m. didesni pabai turėdavo savo parduotuves, kuriose pardavinėdavo alų, vyną ir kitus alkoholinius gėrimus. Tačiau 1970 metais pradėję kurtis prekybos centrai iš rinkos išstūmė šias parduotuves.

Galbūt kas nors jau girdėjote, galbūt negirdėjote – Vilniuje lankosi „Travel Channel“ kūrybinė grupė. Kyla natūralus klausimas, ką jie čia veikia, juk neatvažiavo į „Šnekutį“ po alaus bokalą išlenkti. Taigi jų apsilankymas Lietuvoje baigiasi būtent šiandien, o prasidėjo rugsėjo 15 dieną. Visą savaitę „Travel Channel“ filmavo kelionių serialą „Essential Lithuania“ ir dviejų dalių laida „Travel Today“, kurioje bus rodoma Lietuva.

„Travel Channel“ Vilniuje filmavo Katedrą ir jos aikštę, Gedimino pilies bokštą, Vilniaus Universiteto ansamblį, Prezidentūrą, Rotušę, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčią, Aušros Vartus, Televizijos bokštą, KGB muziejų, Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Antakalnio kapines, Užupio respubliką, Vilniaus senamiestį, kaip UNESCO kultūros paveldo objektą, krepšinio komandos „Lietuvos rytas“ treniruotę ir skrydį oro balionu. Bus tikrai įdomu pamatyti mūsų šalies vaizdus per elitinį kelionių kanalą.