Nors dauguma didžiųjų blogų ir visa kita internetinė laikraštija bent šiek tiek užsiminė apie Andriaus Užkalnio knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, jausiuos neatidavęs duoklės miestui jei neparašysiu apie šią knygą savo nuomonės. Knygą nusipirkau ir perskaičiau bemaž praėjus porai dienų po jos išleidimo, nes Užkalnio žodžių rokiruotes, matus ir šachus pamėgau jau nuo „Istorijų“ žurnalo (pirkti buvo verta vien dėl žurnalinio skirtuko ir Užkalnio kelionių dienoraščio, neretai didingai pavadinto „Eskperto žvilgsniu“ arba „Pasaulis po kojomis“). Neraudu krokodilo ašaromis, bet šiek tiek gaila, jog nerandu „Istorijų“ atitikmens. Galbūt „Miesto IQ“ šiek tiek dar užpildo tą potuštę publicistinę žurnalinę nišą. Bet mes ne apie tai.
Nors esu labai nedaug paliestas emigracijos taifūno, kuris susiurbė į Angliją visą Lietuvos šviesuomenę ir inteligentiją, ir vėliau juos privertė dirbti pilkus ir dar tamsesnius darbus, bet ta šalis man patinka. Ji yra kitokia, o į kitokius žiūrime arba su panieka, arba su derama pagarba, bet abejingi jiems neliekame, dėl šios priežastis ta šalis man patinka. Į Angliją žvelgiu su pagarba. Nes tai šalis, kuri nebijo būti kitokia, atvirkščiai – jie tuo didžiuojasi.
Knygą skaičiau jau pabuvojęs Anglijoje ir daug dalykų pasidarę žymiai aiškesni, todėl verta perskaityti tiek jau buvus emigracijos siurblyje, tiek ketinant ten keliauti. Svečiuojantis Anglijoje gyvenau tipiškame Londonietiškame ankštame name, kuriame karšto ir šalto vandens čiaupai buvo atskirai. Kodėl namai tokie maži, kodėl čiaupai išsižadėję vienas kito ir kodėl anglo kiemas mažesnis už lietuvio tamsųjį kambarį – visus paaiškinimus rasite knygoje.
Autorius teigė, jog darė viską, kad knyga patiktų skaitytojams ir būtų lengva ją graužti, tačiau vieno, Andriau, nepadarei – didžiausias galvos skausmas skaitant yra išnašos. Pradžioje išnašos buvo vertos sustojimo skaityti viduryje sakinio ir akių nuleidimo į jas, tačiau keletą kartų perskaičius bereikšmes išnašas, spjoviau į jas ir skaičiau toliau nekreipdamas į tai dėmesio. Vėliau perverčiau tik išnašas. Visa kita tikrai yra padaryta beveik taip, jog net pamiršti, kad tik ką pradėjai skaityti knygą, nes ji labai greitai pasibaigia. Parašyta labai lengvu ir gerai skaitomu stiliumi, kuris bus suprantamas ir profesoriui, ir Vovai iš Pagėgių dirbančiam Londone užmiestyje.
Žinantiems autoriaus kandųjį stilių, gali pasirodyti, jog knyga pernelyg aksominė. Man trūko įžvalgumo ir paties autoriaus šiurkštesnio vertinimo bei įžvalgesnio padėties aiškinimo. Kai kuriose vietose yra juntama žinių arba laiko stoka išsiaiškinant vieną ar kitą įvykį. Bendrai ši knyga yra tikrai labai malonus ir vertas dėmesio skaitinys. Turbūt ne be reikalo knyga puikuojasi „Pegaso“ dešimtuko pirmoje vietoje (Andrius Užkalnis sako, jog visuose kituose knygynų dešimtukuose ji taip pat pirmoje vietoje).
Dabar einam skaityti Kurto Voneguto, laukti kitos Užkalnio knygos ir ateityje dar vieną kitą popsinę knygą iš Lietuvos knygynų tikrai nugriebsime.
