Nors dauguma didžiųjų blogų ir visa kita internetinė laikraštija bent šiek tiek užsiminė apie Andriaus Užkalnio knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, jausiuos neatidavęs duoklės miestui jei neparašysiu apie šią knygą savo nuomonės. Knygą nusipirkau ir perskaičiau bemaž praėjus porai dienų po jos išleidimo, nes Užkalnio žodžių rokiruotes, matus ir šachus pamėgau jau nuo „Istorijų“ žurnalo (pirkti buvo verta vien dėl žurnalinio skirtuko ir Užkalnio kelionių dienoraščio, neretai didingai pavadinto „Eskperto žvilgsniu“ arba „Pasaulis po kojomis“). Neraudu krokodilo ašaromis, bet šiek tiek gaila, jog nerandu „Istorijų“ atitikmens. Galbūt „Miesto IQ“ šiek tiek dar užpildo tą potuštę publicistinę žurnalinę nišą. Bet mes ne apie tai.

Nors esu labai nedaug paliestas emigracijos taifūno, kuris susiurbė į Angliją visą Lietuvos šviesuomenę ir inteligentiją, ir vėliau juos privertė dirbti pilkus ir dar tamsesnius darbus, bet ta šalis man patinka. Ji yra kitokia, o į kitokius žiūrime arba su panieka, arba su derama pagarba, bet abejingi jiems neliekame, dėl šios priežastis ta šalis man patinka. Į Angliją žvelgiu su pagarba. Nes tai šalis, kuri nebijo būti kitokia, atvirkščiai – jie tuo didžiuojasi.

Knygą skaičiau jau pabuvojęs Anglijoje ir daug dalykų pasidarę žymiai aiškesni, todėl verta perskaityti tiek jau buvus emigracijos siurblyje, tiek ketinant ten keliauti. Svečiuojantis Anglijoje gyvenau tipiškame Londonietiškame ankštame name, kuriame karšto ir šalto vandens čiaupai buvo atskirai. Kodėl namai tokie maži, kodėl čiaupai išsižadėję vienas kito ir kodėl anglo kiemas mažesnis už lietuvio tamsųjį kambarį – visus paaiškinimus rasite knygoje.

Autorius teigė, jog darė viską, kad knyga patiktų skaitytojams ir būtų lengva ją graužti, tačiau vieno, Andriau, nepadarei – didžiausias galvos skausmas skaitant yra išnašos. Pradžioje išnašos buvo vertos sustojimo skaityti viduryje sakinio ir akių nuleidimo į jas, tačiau keletą kartų perskaičius bereikšmes išnašas, spjoviau į jas ir skaičiau toliau nekreipdamas į tai dėmesio. Vėliau perverčiau tik išnašas. Visa kita tikrai yra padaryta beveik taip, jog net pamiršti, kad tik ką pradėjai skaityti knygą, nes ji labai greitai pasibaigia. Parašyta labai lengvu ir gerai skaitomu stiliumi, kuris bus suprantamas ir profesoriui, ir Vovai iš Pagėgių dirbančiam Londone užmiestyje.

Žinantiems autoriaus kandųjį stilių, gali pasirodyti, jog knyga pernelyg aksominė. Man trūko įžvalgumo ir paties autoriaus šiurkštesnio vertinimo bei įžvalgesnio padėties aiškinimo. Kai kuriose vietose yra juntama žinių arba laiko stoka išsiaiškinant vieną ar kitą įvykį. Bendrai ši knyga yra tikrai labai malonus ir vertas dėmesio skaitinys. Turbūt ne be reikalo knyga puikuojasi „Pegaso“ dešimtuko pirmoje vietoje (Andrius Užkalnis sako, jog visuose kituose knygynų dešimtukuose ji taip pat pirmoje vietoje).

Dabar einam skaityti Kurto Voneguto, laukti kitos Užkalnio knygos ir ateityje dar vieną kitą popsinę knygą iš Lietuvos knygynų tikrai nugriebsime.

Jeigu kam nors teko lankytis Anglijoje (net neabejoju, kad giminių, draugų, pažįstamų saloje už Šiaurės jūros turi kiekvienas) – ko gero teko matyti populiariuosius pabus (angl. pub). Angliškas žodžis „pub“ kilo nuo žodžių junginio „public house“. Lietuviškai tai reikštų vieši namai, tačiau tai neturi nieko bendro su viešnamiu ar panašaus pobūdžio vieta. Greičiau čia reikėtų akcentuoti viešumos, publikos ar atvirumo žodžio „public“ reikšmę. Ši įstaiga būtent atsirado ir išpopuliarėjo dėl žmonių noro bendrauti ir nenoro vienišai gerti namuose.

Nuo kitų maitinimo įstaigų pabas skiriasi ne tik savo žodžių vertimo reikšme – lankęsi Anglijoje galėjo pastebėti ir gal net artimai susipažinti su unikalia pabo kultūra. Tiksliau reiktų sakyti su pabų nekultūra, nes jos ten tiesiog nėra. Anglai čia randa visišką laisvę ir aklai nutrūksta nuo grandinės. Seniausias pasaulio alkoholinis gėrimas liejasi ne upėmis, o ištisomis jūromis ir vandenynais. Tokį alaus gėrimo procesą pabuose propaguoja beveik kiekvienas jo lankytojas,o visa tai tęsiasi nei trumpai, nei ilgai – iki ryto. Neretai pradėję savo pasilinksminimo maratoną viename pabe – aplankę jų tuziną pabaigia kitame miesto gale.

Pabų pasirinkimas Anglijoje milžiniškas – čia jų yra apie 53500. Taigi vidutiniškai 950 Anglijos gyventojų tenka vienas pabas. Šis faktas parodo ne tik jų kiekį, bet ir tai, kad anglų pabų tradicijos yra itin gilios. Jos suformavo klientus, kurie esti labai skirtingi. Nors yra daugybė anglų (ir tikrai ne tik), kurie lėbauja ir keičia pabus su lyg kiekvienu nauju alaus bokalu – šios vietos turi savo nuolatinius lankytojus, kurie ir suteikia pabams ypatingo prieskonio.

Tokie žmonės ten ateina tarsi jausdamiesi priklausantys išskirtiniam žmonių ratui, susipažinti su dar nematytais ar tiesiog jaukiai pasėdėti prie baro šnekučiuojantis su barmenu. Čia jie visada jaučiasi laukiami, kas juos iš esmės stipriai ir traukia. Tačiau gera pabo publika, muzika, mėgstama alaus rūšis, stalo žaidimai ar tiesiog barmenas, tapęs draugu – lankytoją gali atvilioti ir iš kito miesto galo. Nes tokie dalykai paprastai tampa savotiška priklausomybe ir tradicija.

O jei jau užsiminėm apie pabų puikumą ir išskirtinumą – negalima nepaminėti įdomaus pabų istorijos fakto, kuris atsirado dar tuomet, kai dauguma pabų siūlydavo ne tik linksmai pašėlti, bet ir ilgiau užsibuvusiems, ar tiesiog užklydusiems, pernakvoti. Žodžiu, nakvynės paslaugos ir linksmybių vieta sudarydavo beveik tobulą kompleksą visiems anglams, ieškantiems pramogų. Tačiau su laiku nakvynės paslaugos buvo perleistos tikriesiems savininkams – viešbučiams. Bet tik praktiškai. Nes oficialiai pabai pasilikdavo viešbučio statusą. Kodėl? Škotijoje iki 1976 m. ir Velse iki 2003 m. sekmadieniais alkoholiu prekiauti galėdavo tik viešbučiai. Būtent todėl pabai ir rado kaip „apeiti“ jiems nepalankų įstatymą.

Įdomu tai, jog į daugumą pabų yra tiekiamas aukščiausios klasės alus t.y geresnis ne į kitas panašias vietas pvz. kavines ar restoranus. Taip pat iki 1970 m. didesni pabai turėdavo savo parduotuves, kuriose pardavinėdavo alų, vyną ir kitus alkoholinius gėrimus. Tačiau 1970 metais pradėję kurtis prekybos centrai iš rinkos išstūmė šias parduotuves.